Karas prieš žodžio ir minties Laisvę

2009-10-09 Autorius: kostia, antitelevizija.blogas.lt

Tai, ką vykdo asmenų grupė, save vadinantys “tolerantais”  daugiau negu apgailėtina. Matydami savo nepopuliarumą, ir argumentų trūkumą, jie skundžia kitaip mąstančius ir manančius.

Jau senai žinoma, kad komentarus internetiniuose portaluose reikia rašyti atsargiai. Nes bet kokiam karingai nusiteikusiam tolerastui gali nepatikti JŪSŲ ASMENINĖ NUOMUONĖ, ir jam tereikės parašyti prokuratūrai skundą, ir jus, be ilgų kalbų ir tyrimo, nubaus pinigine bauda, duos lygtinai arba atims kompiuterį,

Kitaip sakant tolerastų ir kitų “gynėjų” ginklas yra skundas, o ne tai, kas įprasta Europoje – dialogas .

Rašau tai dėl to, kad Delfi.lt rašo apie žmogelį, kuris savo nelamei įkūrė internetinę svetainę www.antipederastizacija.lietuvoje.info, ir už tai, kad reiškė savo negatyvią nuomuonę apie seksualines mažumas, gavo 2,6 tūkstančio litų baudą.

Mane stebina mūsų teisėsaugos “nematymas” tokių svetainių kaip www.pokaris.info, kuris griauna ir šmeižia Lietuvos istoriją ir Valstybingumą.

Mane stebina Lietuvos teisėsaugos organų “nematymas”  komentarų delfi.lt.ru, kur nuolat žeminama Lietuvos Valstybė, lietuvių tauta, jos istorija, ir iš viso kvestionuojama lietuvių tautos teisė į Valstybingumą. Maža to, to portalo komentaruose ginčijamas Lietuvos teritorinis vientisumas. Tačiau prokurorai to “nemato”. O gal todėl, kad niekas to neskundžia?

Gal būt manyje per gajos tam tikros moralinės kategorijos, bet genetiškai, organiškai negaliu pakęsti stukačių – skundikų, kurie gali skųsti žmones dėl jų nuomonės ar įsitikinimų.

Aš nesu matęs ar skaitęs tos www.antipederastizacija.lietuvoje.info   svetainės, vargu ir ar kada būčiau skaitęs. Lygiai taip pat neskaitau www.anarchija.org ar panašių svetainių – tai man nėra priimtina. Tačiau nematau jokios butinybės skųsti kitokią nuomuonę turinčių žmonių.

Jei – žmogus iš tiesų yra liberalus, jam turi būti priimtina kiekvieno kito žmogaus nuomuonė. Arba jei ji jam nėra priimtina, jis tai gali papraščiausia ignoruoti.

Mane labiausia juokina tai, kad donskiai ir vasiliauskaitės, labiausia klykiantys apie ateinančią “cenzūrą” nė neišsako savo nuomuonės apie dabartinę cenzūrą.  Kažkodėl visus kviečiantys būti “tolerantiškais” tolerastai visiškai netolerantiški kitai nuomuonei.

O pabaigai – L. Donskio “perliukas” : ” Liberalizmas pirmiausia ir svarbiausia yra moralinės ir politinės pirmenybės sutikimas individui, o ne kolektyvui, o kartu ir moralinė individualios sąmonės ir proto viršenybė prieš anoniminius sprendimus” – aukso žodžiai, kad taip Dievui į ausį.

Bet kokiu atveju, jeigu jau pasisakoma PRIEŠ CENZŪRĄ , tai tada be jokių dvigubų standartų. Laisvė ir tolerancija, visuomenės liberalumas, tai yra tos pačios gražiausios idėjos negali būti tuo pausiau nėščios. Nes tada gimsta negyvas kūdikis – totalitaritinė visuomenė. Ir visai nebesvarbu, kokia ji – dešinė ar kairė. Ji jau totalitarinė.

Geriausias įrodymas, kad lietuviai nėra homofobai – R.Kirilkinas

2008.12.31 Autorius: www.lnk.lt

LNK „Muzikos akademijos“ laimėtojas Ruslanas pergalę atšventė kazino

Populiariausią Lietuvoje LNK šou „Muzikos akademija“ laimėjęs Ruslanas Kirilkinas naktį po šou praleido bičiulių būryje ir su telefonu rankose – gerbėjai nenustojo skambinti ir sveikinti vaikino su pergale.

Tris valandas trukusį „Muzikos akademijos“ superfinalą antradienį vainikavo konfeti lietus ir Ruslano ašaros. Sužinojęs, kad tapo nugalėtoju, vaikinas sukniubo, užsidengė veidą rankomis ir verkė. „Reikėtų uždėti labai daug pyyp pyyp pyyp. Nerealu, visas kūnas dreba, šiurpuliukai“, – iškart pasibaigus transliacijai paklaustas, koks pirmas žodis šauna į galvą, sakė nugalėtojas.

Ruslanas laimėjo mokslus Holivude, pasaulinių žvaigždžių mokykloje „Pop Academy“, kurioje studijavo ir pop pasaulio ikona Britney Spears. „Prizas? Geras. Bet jis man ne pirmoje vietoje. Savo šaly būti pripažintam geriausiu – štai kas svarbiausia. Ko daugiau bereik…“, – sakė Ruslanas.

Pasibaigus šou į Ruslano telefoną per kelias minutes atskriejo 49 trumposios žinutės. Laimėtoją sveikino ne tik draugai, giminės, bet ir ištikimiausi gerbėjai. „Labiausiai jaudinausi dėl močiutės. Ji būtų labai sielojusis, jei nebūčiau laimėjęs. Dabar ji laiminga“, – kalbėjo Ruslanas.

Ruslanas pažadėjo niekada nebeišvykti iš Lietuvos: „Laimėjimas man suteikė pasitikėjimo savimi ir įkvėpė nesustoti, toliau dainuoti. Ačiū Lietuvai. Po „Muzikos akademijos“ pažadu dar daugiau naujų dainų, dar geresnių pasirodymų ir galbūt net nusiskusiu barzdą!“.

„Kiek šiandien išgersiu? Apie tai pakalbėsime rytoj“, – juokavo nugalėtojas. Po šou sostinės „Forum palace rūmuose“ pergalę jis atšventė su projekto kūrėjais, tačiau ilgai neužsibuvo. Vakarą Ruslanas praleido draugų būryje vienoje sostinės picerijoje, o po to nukeliavo į kazino. Ten, norėdamas užsimiršti, sėdo prie lošimų automatų, o vėliau žadėjo visus draugus pasikviesti į savo namus Vilniuje. Trečiadienio rytą Ruslano telefonas buvo išjungtas.

Keturis mėnesius trukęs LNK šou antradienį baigėsi keturių stipriausiųjų kova: Ruslanas, Urtė, Sasha Son ir Juozas susirungė dėl pergalės. Už Ruslaną gerbėjai balsavo 15366 kartus. Antrąją vietą užėmusi Urtė surinko 8506 balsus, Sasha Son – 6732, o Juozas – 2459. Urtė dovanų gavo 10 tūkstančių litų vertės čekį kelionei į bet kurią pasaulio šalį. Sasha Son džiaugsis laimėtu fortepijonu, o Juozas – naujutėlaite gitara.

Visi dalyviai pasibaigus transliacijai žadėjo, kad po „Muzikos akademijos“ jų keliai neišsiskirs, kad dažnai susitiks bent jau puodeliui kavos.

Mokestis už nenorą tylėti – teroras

2009 07 18 Autorius: Aida Valinskienė, “Respublika“

Šią savaitę Seime priimtas įstatymas dėl nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos sukėlė daug diskusijų – atsirado teigiančių, kad nuo lytinių iškrypimų vaikų saugoti nereikia. Tačiau gyvenimas rodo, kad saugoti reikia ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius.

Vilnietė gydytoja Janina (pavardė redakcijai žinoma – aut. past.), jau daugelį metų dirbanti kardiologe vienoje didžiausių sostinės poliklinikų, kaip savo srities profesionalė vertinama tiek pacientų, tiek kolegų, neseniai už darbą įvertinta net sveikatos apsaugos ministro, į “Respublikos” redakciją kreipėsi iš nevilties. Moteris jau daugelį metų – nuo to laiko, kai sužinojo, kad jos sutuoktinis yra biseksualus – kenčia nuo fizinio bei psichologinio vyro bei jo “broliukų” teroro. Ir apsisaugoti nuo to nepadeda nei oficialios skyrybos, nei turto dalybos, nei skundai teisėtvarkos pareigūnams.

“Todėl, kad nenoriu elgtis taip, kaip kitos mano likimo moterys – tylėti ir su viskuo taikytis, – jis ir jo kompanija siekia, kad aš būčiau pripažinta psichikos ligone. Arba kad manęs visiškai nebeliktų, -  sprendimą papasakoti savo istoriją motyvavo Janina. – Aš nežinau, kaip man įrodyti, kad esu terorizuojama, į ką kreiptis pagalbos, kaip toliau gyventi, visko netekus? Nejaugi tradicinė šeima mūsų šalyje nebėra vertybė, o seksualinių mažumų atstovai yra visagaliai?”

Nesėkminga pradžia

Moteris pasakojo, kad jos šeimyniniai santykiai nuo pat pirmosios santuokos klostėsi ne itin sėkmingai – su pirmuoju sutuoktiniu pragyveno vos kelerius metus, nes jis buvo priklausomas nuo alkoholio. Nebematydama jokių perspektyvų, sulaukusi vos 30 m. išsiskyrė, liko jauna vieniša mama su dukra.

“Turėjau artimų giminių Kanadoje, kurie manimi rūpinosi, tad buvau neblogai apsirengusi, turėjau gerą automobilį, dirbau terapeute, atrodžiau irgi neblogai, – sakė Janina. – Kai draugai mane supažindino su žmogumi, vėliau tapusiu mano antruoju vyru, ir jis ėmė man asistuoti, buvo malonu. Juo labiau kad ir jis buvo išvaizdus juodaplaukis sportininkas, dirbo dėstytoju, turėjo sugebėjimų, atrodė rūpestingas, gražiai elgėsi, rengėsi, rūpinosi savimi. Kaip ir aš, buvo išsiskyręs, iš pirmos santuokos turėjo sūnų. Tad vieną dieną ir nusprendėme gyventi kartu, o po kurio laiko ir susituokėme”.

Iš pradžių šeima gyveno Vilniaus universiteto bendrabutyje, po kurio laiko pavyko gauti butą. Rodos, viskas klostėsi gražiai. Tačiau… Šeimyninė idilė, pasak Janinos, truko tik porą metų. Paskui jos sutuoktinis staiga nutolo, pradėjo gyventi kažkokį savo gyvenimą. Vaikais jis rūpinosi, tačiau visa kita jam tapo nebesvarbu.

“Aš dirbau, užsidirbdavau, ir toliau padėjo tetos iš Kanados, tad rūpinausi visais ir gyvenome toliau, tačiau ryšio su vyru jau nebebuvo, – pasakojo Janina. – Iš pradžių dar mėginau kažką aiškintis, galvojau, kad to pasikeitimo priežastis – kita moteris. Keldavau scenas, bet net neįtariau, kad problemos visiškai kitur”.

Po kurio laiko vyras gavo geresnį darbą, važinėjo į užsienį. Tačiau Lietuvai atgavus nepriklausomybę jis liko be darbo ir taip nieko nedirbdamas iš žmonos uždirbamų pinigų pragyveno daugiau nei 10 metų. Ji išeidavo į darbą, o jis eidavo į kažkokį klubą.

Dirbdama nuo ryto iki vakaro Janina išlaikė šeimą, susirado ir nebrangiai nusipirko apleistą sodybą, pati ją tvarkė, remontavo.

“Galvojau, ką darysi, taip jau ir pragyvensiu, negi čia dabar draskysies, – sakė moteris. – Dirbau šeimos daktare, stažavausi, tapau kardiologe, užsitarnavau pacientų pagarbą, tapau skyriaus vedėja, vaikai užaugo, mokėsi, sukūrė šeimas. Rodosi, viskas gerai. Nepalūžau, nors kartais būdavo ir labai sunku. Bet gyvenimas tęsėsi”.

“Broliukai” – Vyriausybėje

Tačiau Janina negalėjo net numatyti, kad tas gyvenimas, nors ir be sutuoktinio meilės, tačiau jau nusistovėjęs, staiga pasuks visiškai kita kryptimi. Prieš maždaug šešerius metus draugai jos vyrui pasiūlė darbą Informacinės visuomenės plėtros komitete prie Vyriausybės.

Vyras pradėjo vaikščioti į darbą, po darbo – į kažkokius susitikimus, tačiau žmonos niekad kartu neimdavo. Po kurio laiko pradėjo važinėti į jos rankomis ir pinigais sukurtą sodybą, tačiau jai niekad neleisdavo važiuoti kartu – važiuodavo tik vyriška kompanija, draugai, kuriuos vadindavo broliukais.

“Pasikalbėjusi su jo buvusiais bendradarbiais, pamačiusi, kas vyksta, aš supratau, kad problema – ne kažkokios kitos moterys. Suvokiau tai, apie ką sovietiniais laikais nebuvo net kalbama”, – sakė Janina.

Kai ji kartą neapsikentė ir pavadino viską savais vardais – pavadino vyrą gėjumi, – prasidėjo tai, kas vyksta iki dabar: baisi neapykanta, fizinis bei moralinis teroras.

“Tada, kai pasipiktinau vyro kompanija, buvau pirmą kartą primušta, per jėgą įkišta į mašiną ir nuvežta į psichiatrinės ligoninės priimamąjį, – sakė moteris. – Gydytojas ramiai išklausė abiejų paaiškinimus. Psichiatro nuomone, jis nematė sveikatos sutrikimų ir daugiau nesikišo į mūsų problemą. Buvau ištikta šoko, tačiau supratau, kad tai labai rimta – norima padaryti mane psichine ligone”.

Po šių įvykių moteris teigia nuėjusi pas advokatą, tas patarė išsiimti abdukciją ir kuo greičiau skirtis.

Paskambinusi vienam iš vyro draugų, kuris yra advokatas, moteris išgirdo: “Tu daugiau neturi vartoti to žodžio, nes įėjęs į tą klubą jis tampa tarsi masonų ložės nariu. Jeigu tu neapsiraminsi, nepriimsi visko taip, kaip yra, labai daug kentėsi”.

Dar skaudesnių žodžių ji sulaukė iš sutuoktinio: “Kas tu tokia? Vilniuje tokių moterų daug. Visos gyvena ir triukšmo nekelia. Nusipirk vibratorių ir gyvenk. Jei ne – mes tave padarysime psichine ligone”.

Terorizuoja iki šiol

Janinos teigimu, vyras pradėjo skambinėti jos draugams, giminėms, guostis, kad jai “nuvažiavo stogas”, susitikęs ką iš pažįstamų ašaroti, skųstis. Skambino “ieškoti pagalbos” net į žmonos darbovietę.

“Per keletą pastarųjų metų buvo ir daug kitų įvykių, kurių priežasties aš niekaip negalėjau suprasti, tačiau po truputį man viskas ima aiškėti, tik įrodyti aš nieko negaliu, – sakė moteris. – Supratau, kad kažko dedama į maistą, kurį valgau, nes pradėdavo graužti gerklę, skaudėdavo skrandį, kepenis. Kai kartą smarkiai paūmėjo, gydytojas, atlikęs tyrimus, nustebo, kad visa stemplė, skrandis, net pradinė dvylikapirštės žarnos dalis – vienos erozijos”.

Buvo moteris pakliuvusi ir į Vilniaus greitosios pagalbos ligoninės Toksikologijos skyrių. Vos dieną praleidus ligoninėje būklė pagerėjo. Gydytojas toksikologas diplomatiškai patarė jai tvarkytis gyvenimą atskirai nuo vyro.

“Draugės vardu išsinuomojau butą ir tą pačią dieną išsikrausčiau, o vyro paprašiau pasidalyti turtą ir išsiskirti. Po mėnesio vėl pradėjau blogai jaustis ir supratau, kad į mano butą patenkama, – pasakojo Janina. – Bandžiau belstis į vyro sąžinę. Jis pasakė: grįžk namo, pasibaigs tavo sveikatos problemos. Grįžau, maniau, tiek metų pragyvenus kartu padarys išvadas. Tačiau sveikatos problemos tęsėsi. Negana to, tai jau palietė ir kitus žmones, nes lankantis sodyboje nukentėjau ne tik aš, bet ir mano anūkas bei sodybos kaimynė. O jis ir toliau skambino draugams, pažįstamiems, giminėms ir visiems aiškino, kad man sutriko psichika”.

Kenčianti – ne vienintelė

Pernai Janina vis dėlto su vyru išsiskyrė, turtą pasidalijo, ji gyvena išsinuomotame bute, tačiau teroras iki šiol nesibaigė ir jai nuolat tenka gyventi baimėje ne tik dėl savo sveikatos, bet ir dėl gyvybės. Daroma viskas, kad ji nevažiuotų į sodybą, nesinaudotų jai priklausančia buto dalimi.

Vyras jai niekad neprisipažino, kad yra biseksualus. Tačiau, jos žiniomis, jam vis labiau progresuoja lytinė liga, kuria dažnai serga homoseksualai bei biseksualai – lėtinė chlamidiozė, smarkiai pakenkianti sąnariams.

“Manau, tokių moterų yra daug ir jos kenčia, tyli, bijo pasakyti. Aš jau negaliu nesakyti, apie tai reikia kalbėti, nes tai yra moters tragedija, – sakė Janina. – Aš nesakau, kad esu prieš biseksualus – tegul jie gyvena kaip nori. Tačiau kodėl reikia niekinti ir terorizuoti kitus žmones? Jeigu tu esi kitoks, kodėl dėl to turi kentėti žmonės, kuriuos kitados pats įsileidai į gyvenimą?”

Moteris sakė nusprendusi apie tai kalbėti, nes supratusi, kad tie žmonės bijo vienintelio dalyko – viešumo. Ji nebūtų tam pasiryžusi, jei nuolat patiriamas teroras nebūtų taip smarkiai tiek fiziškai, tiek psichologiškai išvarginęs.

Kęstutis ČILINSKAS – Advokatas:

Civilinis kodeksas įpareigoja sutuoktinius vienas kitą gerbti, vienas kito atžvilgiu elgtis lojaliai ir vykdyti savo santuokinę prievolę. Tarybiniais laikais buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė už vyro lytinius santykius su vyru, tačiau laikantis Europos Sąjungos teisės tokia atsakomybė buvo panaikinta. Tad už tai, kad sutuoktinis nebesidomi žmona, o susidomi tos pačios lyties asmenimis, jokia teisinė atsakomybė negali būti taikoma.

Man yra tekę susidurti su panašiomis situacijomis. Turiu pripažinti – mūsų visuomenėje yra tokių vyrų, kurie mano, kad jie gali ką nori daryti su savo žmonomis. Ir jie nepradeda kitaip mąstyti ir elgtis, kol moteris nesikreipia į teisėtvarkos institucijas, kol ji neparodo, kad ji nėra silpna, kad ji nėra jo vergė, kad ji gali būti laisva, nuo jo nepriklausoma.

Todėl noriu pasakyti viena – negalima viso to kentėti. Blogiausia, jei nukentėjusi pusė nieko nedaro. Kaltoji pusė tada supranta, kad ji gali daryti, ką nori. Todėl pagrindinis mano patarimas – tuojau pat imtis priemonių, skirtis, spręsti klausimą dėl bendro turto naudojimo. Jei nieko nedaroma, kartais tokios situacijos baigiasi labai liūdnai.

Tylėdamos moterys provokuoja tolesnius smurtinius veiksmus. Suprantu, jos bijo keršto. Tačiau man nėra tekę susidurti su situacija, kad, moteriai pradėjus teisinius procesus, išėjus į viešumą, vyras pradėtų ją dar aktyviau persekioti. Tie, kurie persekioja, turi silpną vietą – jie atsitraukia, kai tik persekiojamoji pusė parodo, kad ji nėra silpna.

Atvejai, susiję su psichologiniu ar fiziniu smurtu, nagrinėjami vadovaujantis baudžiamąja teise. Tačiau dažna problema – nėra įrodymų, nebūna liudininkų. Todėl patarčiau visada stengtis visomis įmanomomis priemonėmis užfiksuoti smurto faktus – daryti vaizdo ar garso įrašus, nukentėjus fiziškai, kreiptis, kad būtų padaryta ekspertizė.

Iš praktikos galiu pasakyti: jeigu pradedama ieškoti pagalbos, kreipiamasi į ikiteisminio tyrimo įstaigas, pateikiami įrodymai, situacija pradedama tirti – tai dažniausiai turi didelį poveikį ir kaltoji pusė nutraukia savo smurtinius veiksmus.

Parengta pagal dienraštį “Respublika”

Kanadietis teisininkas tvirtina, kad jo šalyje homoseksualai yra „lygesni“ už krikščionis

2008-11-09 Autorius: www.bernardinai.lt

Kanadietis teisininkas ir visuomenės veikėjas Ezra Levant apkaltino Kandos teismų sistemą dvigubų standartų laikymusi. Pasak R. Levanto, skandalinga tai, kad  teisėja, nubaudusi krikščionį pastorių pinigine bauda už tai, kad jis pamoksle apeliavo į Šventojo Rašto tekstą apie sodomijos nuodėmę, 2003 metais atmetė ieškintį prieš roko grupę, kurios tekstuose raginama mušti krikščionis. Savo sprendimą teisėja motyvavo tuo, kad krikščionys nėra ta rizikos grupė, kuri būtų visuomenės skriaudžiama, todėl muzikantų raginimai neturėtų būti traktuojami kaip neapykantos kurstymas, tuo labiau, jog jie esą nesudaro realaus pavojaus.

Ezra Levant tokius argumentus pavadino „dūmų uždanga“: „Tai jau ne teisiniai argumentai. Ši moteris paprasčiausiai mano, kad krikščionys turi mažiau pilietinių teisių nei kitos visuomenės grupės. Pasak Levanto, jei  nuosekliai taikyti argumentus, kodėl roko muzikantai gali grasinti krikščionims – nes esą tai mažai populiarūs ir neįtakingi muzikantai, kurių dainos nedaro didesnės įtakos, tai nėra pagrindo bausti ir neonacius. Jie taip pat nėra populiarūs, jų idėjos įdomios tik tam tikrai grupei žmonių.

Kanadietis pastorius, kuris buvo nubaustas pinigine bauda (dar buvo pareikalauta, jog jis viešai atsiprašytų homoseksualų ir nuo šiol niekada neminėtų jų savo pamoksluose) taip komentavo šią situaciją: „Nemanau, kad turėtų būti baudžiama muzikos parduotuvė, prekiaujanti įžeidžiančiomis dainomis. Aš esu už žodžio laisvę, tik norėčiau, jog ji galiotų ir krikščionims. Beje, nei viename iš pamokslų neraginau mušti homoseksualų.“

Parengta pagal užsienio žiniasklaidą

Homoseksualai, mokslas ir visuomenė. Kodėl gėjai tokie “jautrūs”?

2009-07-20 Autorius: Egidijus Vareikis

Nepilnamečių apsaugos nuo žalingos informacijos įstatymą kai kas jau spėjo pavadinti cenzūros įstatymu. Ne pirmas kartas, ir gal ne paskutinis – ne kartą žiniasklaida gąsdino visuomenę politikais, kurie, neva, įvedinėja cenzūrą, bet cenzūrą, bet turime, ką turime – politikai šiandien prieš žiniasklaidos laivę bejėgiai, o žurnalistas dažnam yra nenugalimas baubas.

Šį kartą tačiau cenzūros centre atsidūrė… seksas. Gal todėl, kad į homoseksualų organizacijos pirmos sureagavo į įstatyme įtvirtinamą homoseksualizmo propagandos pavojų. Prisipažinsiu, kad paklausęs, kaip teisės aktą bandoma interpretuoti Strasbūre ar Briuselyje, gali susidaryti įspūdis, kad įstatymas skirtas ne vaikams saugoti, o homoseksualams naikinti.

Ar tikrai kažkas tuo įstatymu nori pakenkti homoseksualams?

Kalbėsiu nepasitelkinėdamas Bažnyčios ar moralės autoritetų, tiesiog kaip beveik paprastas žmogus – duonos valgytojas ir mokesčių mokėtojas.

Šiandien homoseksualų organizacijos, gindamos savo narių teises, visų pirma griebiasi vadinamos mokslinės tiesos, mokslas, neva įrodė, kad homoseksuali orientacija iš tikro egzistuoja. Tiesa, gal mokslo įrodymų čia ir nereikia, pakanka įsitikinimų, bet jei kas nori mokslo tiesos, tebūnie.

Tačiau homoseksualumo santykis su mokslu, ypač klasikiniu mokslu, kurį jie taip noriai cituoja, gana pavojingas.

Pirma, vadinamoji mokslo tiesa niekada nėra baigtinė ir neginčijama. Kas šiandien yra moksliška, po kelių dešimčių ar šimtų metų gali atrodyti paika ar net juokinga. Kadangi dažnai skraidau, lipdamas į lėktuvą vis prisimenu kelių šimtų metų senumo prancūzų mokslų akademijos sprendimą: joks mechaninis prietaisas, sunkesnis už orą, negali skraidyti. Va taip, ne kokie gatvės politikieriai, o mokslininkai akademikai padarė tokią išvadą. Tad homoseksualumas, kaip objektyvi realybė nebūtinai visada buvo (ir bus) traktuojamas kaip šiandien.

Antra, klasikinė biologija traktuoja homoseksualumą labai negailestingai. Pasak Charleso Darwino ir visų šiuolaikinių evoliucionistų, rūšis negailestingai išeliminuoja iš populiacijos defektyvius organizmus, atimdama iš jų dauginimosi galimybę. Kokiomis nuostabiomis savybėmis ir gabumais bepasižymėtų daugintis nesugebantys ar neketinantys individai, jie neperduos nė vieno savo prigimtinio sugebėjimo ateities kartoms. Liūdna dėl to, nes ne vienas tikrai vertas įkūnijimo ateityje. O jei bandys perduoti “klasikiniu” būdu, tai tokie jie ten ir homoseksualai…

Galima eiti dar giliau, jei homoseksualumas kaip nenoras bendrauti su priešinga lytimi nėra paveldimas, vadinasi yra įgyjamas, o įgytas savybes galima reguliuoti, modifikuoti ir keisti lengviau, negu įgimtas. Vadinasi – tai iš principo išgydomas reiškinys.

Pasakiau išgydomas, rizikuodamas susilaukti kritikų pykčio. Matai, sako, kad tai liga.

Galim to nevadinti liga. Jau minėtos klasikinės biologijos atstovai pasakys, kad tai yra lytinės orientacijos sutrikimas. Ir tiek. Sutrikimas nėra baisi liga, ir dažnai net nėra čia ko jaudintis dėl sutrikimų. Kiekvienas iš mūsų turi ne po vieną sutrikimą: kam sutrinka virškinimas, kam ima kauptis riebalai, kad blogai koordinuojasi judesiai… Pats jau kelis dešimtmečius turiu regėjimo sutrikimą – trumparegystę. Tai sukelia kai kurių nepatogumų, bet  su tokiu sutrikimu galima gyventi, nemažai tokių kaip “akiniuotų beždžionių” vaikšto po šį pasaulį. Nėra čia ko pykti ir įsižeidinėti.

Galiausiai, jei homoseksualai yra patys patys normaliausia žmonės, tai ir jų elgesiui turi galioti bendrosios taisyklės. Šiandien jos byloja, kad viešas lytinės elgsenos, kokia ji ten bebūtų, demonstravimas nėra matomas kaip mandagus elgesys. Nenuostabu, tad, kad vadinamieji gėjų paradai tiesiog piktina didelė visuomenės dalį. Beje, tuos pačius žmones lygiai taip pat piktintų ir vadinamos tradicines seksualinės orientacijos ekshibicionizmas kokio nors miesto centre.

Taigi, geriau nesiremti mokslu, o laikyti homoseksualumą didesne dalimi socialiniu reiškiniu.

Netiesa, kad homoseksualai viešą laiką buvo persekiojami ir verčiami slapstytis, tik dabar atėjo šviesi valanda.

Literatūra pasiekusi mus iš įvairių epochų rodo, kad homoseksualumo pripažinimo ar nepripažinimo istorija toli gražu ne linijiška. Homoseksualizmo pagyvėjimas visada atsirasdavo ekonominės gerovės ir hedonizmo klestėjimo laikais, o krizės ar sąstingio laikotarpiu gerokai priblėsdavo. Krizė ir sunkmetis visada buvo už vadinamą tradicinę šeimą, tradicinius santykius.

Tad homoseksualizmo ir hedonizmo koreliacija rodo, kad homoseksualizmą galima laikyti ir tam tikru mados ar sakykime sekso pramogos dalimi. Dabartiniu metu, kad mūsiškė euroatlantinė civilizacija tebegyvena hedonizmu, įvairios seksualinės praktikos netik toleruojamos, bet jomis ir daugiau domimasi, domimasi kaip tam tikra neišbandyta alternatyva. Su nuodėmės prieskoniu. Tačiau sunkmečiai ir krizės homoseksualumo propaguotojams yra sunkus metas. Visuomenė linkusi investuoti į sotesnį kąsnį ar geresnę sveikatos apsaugą nei į gėjų paradus. Galima neabejoti – sunkmečio sąlygomis tik nedidelė dalis dabar tokios gausybės žvalių gėjų, susirenkančių kur nors Berlyne, leis sau tokią prabangą. O jei jau taip, tai aišku, kad ne kiekvienas, vaidinantis gėjų, toks ir yra.

Viešosios opinijos pusėn reikia pasakyti, kad ji yra pakankamai tolerantiška. Šiandien absoliuti dauguma suaugusių žmonių be jokių ten mokslinių ar politinių išvedžiojimų pasisako už tai, kad homoseksualizmo praktikos nereiktų kaip nors kriminalizuoti. Tačiau ta pati daugumą nemano, kad šiam reiškiniui (sutrikimui, pramogai, madai) reikia pozityvios diskriminacijos, nemano, kad homoseksualų bendrijas galima vadinti šeimomis ir leisti auginti ne savo vaikus. Šeima yra šeima – žodis su labai konkrečiu turiniu.

Sunkmetis nežada homoseksualams gražios ateities. Manytina, kad stiprės antigėjiškos tendencijos, tad bendras visuomenės santūrumo išlaikymas reikalingas. Bet kokios provokacijos prieš juos visuomenės solidarumo klimato negerina. Kita vertus homoseksualai privalo suprasti, kad jie yra visuomenės mažuma ir mėginimai ką nors laimėti apeliuojant į mokslą, žmogiškąją prigimtį ar lytines kančias, kelia veikiau erzelį nei susitaikymą. Be teisių dar yra ir pareigos būti tokiu, kokiu visuomenė tikisi.

Ir dėl cenzūros…

Leonardas da Vinci buvo genialus mokslininkas. Gerbiu jį ir žaviuosi jo kūriniais, bet visai ne dėl to, kad pasak kaip kurių istorikų jis buvo gėjus. Per tariamą ar tikrą gėjystę daugiau prarado nei sukūrė, gal net pakrypo į pedofiliją. Tiek to. Franzą Schubertą gerbiu kaip kompozitorių, bet ne todėl, kad jis dėl savo sekso pomėgių jaunas mirė nuo sifilio. Jaunajai kartai geriau žinoti apie abiejų šių vyrų kūrybą, o ne apie lytinę orientaciją. Taip geriau ir jiems ir visai Europos kultūrai. Juk ir šiandien tie N-14 ar S prie filmų pavadinimų juk ne cenzūra, o perspėjimas. Štai dėl ko įstatymas. Tiesiog dėl kultūros, o ne dėl cenzūros.

Ir homoseksualai iš tikro čia patys savaime nei kažkas blogo nei kažkas gero. Tiek, kiek gamtos ir kultūros surėdyta.

Argi ne taip?

Homoseksualai atkeršijo Mis Kalifornijai už tiesos sakymą

2009-04-25 Autorius: www.patriotai.lt

Praėjusią savaitę JAV vykusiame gražuolių konkurse „Mis Visata“ įvykęs skandalas vaizdžiai parodė Amerikoje žodžio ir įsitikinimų laisvei taikomus dvigubus standartus. „Mis Visata“ dalyvė, Mis Kalifornijos titulą turinti Keri Predžin (Prejean), susilaukė pasmerkimo ir patyčių, pareiškusi, jog, jos įsitikinimu, santuoka galima tik tarp vyro ir moters.

Klausimą apie vienos lyties santuokų įteisinimą dalyvei uždavė skandalingas populiaraus tinklaraščio apie garsenybių gyvenimo užkulisius ir paskalas autorius, konkurso komisijos narys Perez Hiltonas. Paklausta, ar visos JAV valstijos turėtų įteisinti gėjų santuokas, K. Predžin atsakė: „Na, manau, jog puiku, kad amerikiečiai turi pasirinkimo laisvę. Gyvename šalyje, kur gali pasirinkti tos pačios ar priešingos lyties santuoką. Ir žinote ką, esu įsitikinusi, kad santuoka turėtų būti tik tarp vyro ir moters. Nenoriu nieko įžeisti, tačiau taip aš buvau išauklėta, ir taip, mano manymu, turėtų būti – tarp vyro ir moters.“

Po šių žodžių atvirai savo homoseksualumą demonstruojantis P. Hiltonas savo svetainėje K. Predžin išvadino „kvaila kale“ ir „pusprote“. Iki tol viena favoričių laikyta finalistė „Mis Visatos“ karūnos nelaimėjo. Manoma, kad būtent šis klausimas nulėmė jos nesėkmę, nes, be P. Hiltono, dar bent du vertinimo komisijos nariai ir vienas renginio režisierių yra gėjai.

Pasak kitos vertinimo komisijos narės žurnalistės A. Džeikobs (Jacobs), Keri „padarė klaidą, nežinodama, kada užsičiaupti.“ Komisijos narė pareiškė gerbianti žodžio laisvę ir kitų įsitikinimus, bet Predžen atsakyme pasigedo „diplomatijos ir širdies“.

Finalistę netruko viešai pasmerkti kitos konkurso dalyvės, o P. Hiltonas, tęsdamas tiradą prieš konkursantę, kaltino ją politkorektiškumo stoka ir politiniu nejautrumu. Negana to, savo pritarimą tos pačios lyties santuokoms suskubo pareikšti žymios amerikiečių dainininkės, tuo tarpu už gėjų, lesbiečių, biseksualų ir transseksualų teises kovojanti organizacija „Equality California“ pareiškė, jog Mis Kalifornija nesuvokia, kokie „skaudūs“ jos pareiškimai.

Paklausta, ar nesigaili netekusi karūnos dėl savo atsakymo, Predžin pareiškė: „Pasakiau tai, ką galvoju. Nesu nusiteikusi prieš gėjus ir nenorėjau nieko įžeisti. Suprantu, kad tai jautrus klausimas, o Perez Hiltonas yra homoseksualus, žinau, kad publika norėjo, jog būčiau labiau politkorektiška. Tačiau aš taip išauklėta, jog dėl nieko negalima atsižadėti savo įsitikinimų ir nuomonės.“

Vis dėlto gilias demokratijos ir žodžio laisvės tradicijas puoselėjančioje šalyje atsirado ir gražuolės gynėjų. Konservatyviosios Alabamos valstijos įstatymų leidybos rūmai išleido rezoliuciją, kurioje išreiškė karštą pritarimą Predžin įsitikinimams, dėl ko taip pat susilaukė patyčių.

Šiuo metu tos pačios lyties santuokos įteisintos Masačiusetso, Ajovos, Konektikuto ir Vermonto (nuo š. m. rugsėjo) valstijose.

Pagal www.dailymail.co.uk, www.waaytv.com

Kodėl neturėtume leisti tuoktis tos pačios lyties atstovams?

Versta iš Šeimos tyrimų tarybos medžiagos.

Kodėl yra blogai leisti tuoktis tos pačios lyties atstovams?

Yra dvi pagrindinės priežastys kodėl civilinės santuokos teisės, privilegijos ir pareigos neturėtų būti išplėstos ir neturėtų apimti tos pačios lyties porų.

Pirmoji priežastis yra ta, kad homoseksualūs ryšiai nėra santuoka. Tai yra, jie tiesiog neatitinka minimalių santuokai keliamų reikalavimų, konkrečiai – vyro ir moters sąjungos reikalavimo.

Antra priežastis yra ta, kad homoseksualūs ryšiai yra žalingi. Jie ne tik, kad neteikia naudos visuomenei kaip heteroseksualių porų santuokos, bet jų padariniai yra labiau neigiami, nei teigiami.

Nėra nei vieno svaraus argumento kodėl tos pačios lyties sąjungoms turėtume suteikti santuokos statusą.

Patyrinėkime pirmą argumentą. Ar santuoka nėra tai, ką nustato įstatymai?

Ne. Santuoka nėra įstatymų kūrinys. Santuoka yra pamatinis žmogaus institutas, kuris eina pirmiau įstatymų ir konstitucijos. Tai yra antropologinė ir sociologinė, o ne įstatymų realybė. Santuoką liečiantys įstatymai tik pripažįsta ir reguliuoja jau esantį institutą.

Bet ar nėra santuoka žmonių, mylinčių vienas kitą ir norinčių būti kartu pripažinimo būdas?

Jei meilė ir draugystė būtų pakankamos sąlygos sąlygos santuokai atsirasti, tai nebūtų priežasčių drausti “santuokas” tarp vaiko ir suaugusiojo, suaugusio vaiko ir jo tėvų, ar dviejų kambariokų, kurie neturi seksualinių santykių, arba žmonių grupių, kurios nėra pora. Meilė ir draugystė paprastai suprantamos kaip integrali santuokos dalis, o ne kaip pakankama sąlyga santuokai atsirasti.

Gerai, bet jeigu pridėtume seksualinius santykius prie meilės ir draugystės, ar tai nebūtų tai, ką žmonės vadina santuoka?

Taip jau arčiau, bet vis tiek dar nepakankama, kad tai pavadinti santuoka.

2003 metų, birželio 26 dienos JAV Aukščiausiojo teismo Lawrence v. Texas bylos nutarime nustatoma, kad pederastijos įstatymai (ir visi kiti įstatymai ribojantys privatų suaugusiųjų susitarimą dėl seksualinių santykių) yra antikonstituciški. Kai kurie įstatymų aiškintojai teigia, kad šis sprendimas nutiesia kelią tos pačios lyties “santuokoms”. Ironiška, tačiau Aukščiausiojo teismo nutarimas, kad santuoka (teisiškai) neapsiriboja vien seksualiniais santykiais, pakerta bet kokį argumentą, kad seksas yra pakankama sąlyga santuokai. Reikia kai ko daugiau.

Tad, kas YRA santuoka?

Antropologas Kingsley Davis teigė, “Unikalus bruožas, kurį paprastai vadiname santuoka yra poros seksualinių santykių ir guolio, bei vaikų auginimo socialinis pripažinimas ir patvirtinimas.”

Santuokos tyrinėtoja Maggie Gallagher sako, kad “įvairiose visuomenėse santuoka yra vieša seksualinė sąjunga, kuri sukuria giminystės įsipareigojimus dalintis turtu tarp vyro, moters ir vaikų, kurie gali atsirasti dėl jų seksualinės sąjungos.”

Kanadijos mokslininkė Margater A. Somerville sako, kad “santuoka mūsų visuomenė pažymi dviejų žmonių santykiai, kurie kartu perkels žmogiškąja gyvybę į kitas kartas ir brandins bei saugos tą gyvybę.”

Kitas Kanados mokslininkas, Paul Nathanson (kuris pats yra homoseksualus) sako, jog “todėl, kad heteroseksualumas yra tiesiogiai susijęs su dauginimusi ir išgyvenimu, … kiekviena žmonijos visuomenė turėjo aktyviai tai skatinti. … Heteroseksualumas yra visada skatinamas kultūros normų”, kurios apriboja santuoką kaip vyro ir moters sąjungą. Jis prideda, kad žmonės “klysta manydami, jog kuri nors visuomenė gali gyvuoti be to.” [paryškinta originale].

Ar jūs sakote, kad poros, kurios neturi vaikų (nesvarbu ar dėl savo pasirinkimo laisvės, ar dėl nevaisingumo ar amžiaus) nėra iš tikrųjų susituokę? Jei mes neigiame tos pačios lyties santuokas dėl nesugebėjimo daugintis, kodėl neturėtume neigti kitų negalinčių daugintis santuokų tai pat?

Pora, kuri nenori vaikų, kai susituoks gali pakeisti savo sprendimą. Vaisingumo kontrolė gali nenusisekti porai, kuri tai naudoja. Nevaisinga pora gali patirti staigmeną ir susilaukti vaiko. Šeimyniniai įsipareigojimai gali atgrasinti senyvo amžiaus vyrą susilaukti vaikų su jaunesne moterimi, kuri nepriklauso šeimai. Net labai garbaus amžiaus pora yra struktūrinis tipas (pvz, vyras ir moteris), kuris teoriškai gali susilaukti vaikų (arba galėjo praeityje). Ir visų šių porų seksualinės sąjungos yra to paties tipo, kuris įgalina pratęsti žmonijos gyvavimą, netgi jei jis neturi šio efekto konkrečiu atveju.

Visuomeniniam interesui santuokos, kurių metu nesusilaukiama vaikų yra mažiau vertingos, nei tos, kurių metu pratęsiamas rūšies egzistavimas. Kaip bebūtų, mes vis tiek pripažįstame bevaikes santuokas, nes kitaip tai būtų kišimasis į heteroseksualios poros privatumą su reikalavimu įrodyti gebėjimą susilaukti vaikų.

Nėra jokių priežasčių kodėl turėtume išplėsti santuokos sampratą ir taikyti ją tos pačios lyties poroms, kurios yra struktūrinio tipo (du vyrai ar dvi moterys), kuris niekada negali natūraliai daugintis, nepriklausomai nuo jokių sąlygų – amžiaus, sveikatos ar noro. Jie netgi negali dalyvauti tokio seksualinio akto tipo, kurio rezultatas yra natūrali reprodukcija metu. Ir nereikia jokio kišimosi į jų privatumą ar amžiaus ribų nubrėžimo, kad sužinotume, jog tos pačios lyties žmonės negali daugintis.

Kitas būdas susieti santuoką su dauginimusi yra apversti klausimą. Vietoje to, kad klausti ar dauginimasis yra esminis dalykas santuokoje, paklauskite taip: Jei santuoka niekada neturėtų nieko bendro su dauginimusi, tai ar valdžia turėtų nors vieną priežastį reguliuoti ar skatinti šį ryšį? Atsakymas yra neabejotinai “ne” – kas sustiprina išvadas, jog dauginimasis yra esminė (o gal net privaloma) santuokos socialinio reikšmingumo dalis.

Iš tikrųjų, faktai, kad vaikai nesugeba daugintis, kad artimi giminaičiai negali daugintis be rizikos, ir, kad tereikia vieno vyro ir vienos moters tam, kad pasidauginti yra priežastys kodėl žmonėms draudžiama tuoktis su vaikais, artimais giminaičiais ar žmonėmis, kurie jau yra susituokę. Dauginimasis yra esminis faktorius sprendžiant kodėl turėtume neleisti tuoktis tos pačios lyties arba aukščiau išvardintoms poroms.

Bet žmonės gali daugintis ir nesusituokę. Taigi, koks yra santuokos tikslas?

The mere biological conception and birth of children are not sufficient to ensure the reproduction of a healthy, successful society. Paul Nathanson, the homosexual scholar cited above, says that there are at least five functions that marriage serves–things that every culture must do in order to survive and thrive. They are:

Vien biologinė samprata ir vaikų gimimas nėra pakankama sąlyga sveikai ir sėkmingai visuomenei užtikrinti. Paul Nathanson, anksčiau cituotas homoseksualus mokslininkas, sako, kad yra bent penkios santuokos funkcijos – dalykai, kuriuos kiekviena kultūra privalo daryti, jei nori išgyventi ir klestėti. Tai yra:

- Puoselėti ryšius tarp vyrų ir moterų

- Puoselėti gimdymą ir vaikų auginimą

- Puoselėti ryšį tarp vyrų ir vaikų

- Skatinti sveiką vyrišką tapatybę

- Skatinti paauglių transformaciją į seksualiai atsakingus suaugusiuosius.

Maggie Gallagher pasako tai paprasčiau “vaikams reikia tėvų ir mamų” ir “santuoka yra pats praktiškiausias būdas tai jiems suteikti.”

Bet kodėl homoseksualams turėtų būti nesuteikiama teisė tuoktis kaip visiems kitiems?

“Teisė tuoktis” yra individų, o ne porų teisė. Homoseksualūs individai turi lygiai tokia pačią “teisę” tuoktis kaip ir bet kas kitas. Santuokos institucija nesidomi kokia yra asmens “seksualinė orientacija”.

Daug žmonių, kurie dabar laiko save homoseksualais anksčiau buvo susituokę su kitos lyties atstovais. Kita vertus, daug žmonių, kurie anksčiau turėjo homoseksualių lytinių santykių dabar atsisakė tokio elgesio ir susituokė su kitos lyties atstovais. Jeigu mes “homoseksualus” apibrėžtume kaip asmenis, kurie kadanors yra patyrę homoseksualų potraukį, tai abu šie scenarijai reprezentuoja “homoseksualius” individus, kurie pasinaudojo savo teise legaliai susituokti.

Kaip bebūtų, nors ir kiekvienas individas turi laisvę susituokti, ne vienas asmuo, nesvarbu ar jis heteroseksualus ar homoseksualus, niekada neturėjo teisės susituokti su bet kokiu norimu partneriu. Kiekvienam asmenui, nesvarbu ar homoseksualiam ar heteroseksualiam, galioja teisiniai apribojimai su kuo tuoktis. Jeigu konkrečiai, kiekvienam asmeniui, nesvarbu kokios lytinės orientacijos, draudžiama tuoktis su vaikais, artimais giminaičiais ar asmenimis, kurie jau yra susituokę, ar su tos pačios lyties asmenimis. Čia nėra jokios diskriminacijos, ir tokia politika nepaneigia niekieno “lygybės prieš įstatymus” (kaip reikalauja konstitucija), nes šie draudimai taikomi vienodai visiems individams.

Kai kurie žmonės nori panaikinti šiuos draudimus. Tačiau, faktas, kad mažytė bet garsiai besireiškianti amerikiečių mažuma nori turėti tos pačios lyties partnerį, dar nereiškia, kad jie turi teisę taip daryti labiau už kitas mažytes (bet ne taip garsiai besireiškiančias) amerikiečių mažumas, norinčias turėti “teisę” pasirinkti vaiką, savo brolį ar seserį, arba dviejų ar daugiau žmonių grupę kaip savo šeimyninį partnerį.

(bus dar…)